Geriausiai parduodamos

Visos daugiausiai perkamos

Naujausi įrašai

Nėra komentarų
KAIP BE BAIMĖS IŠLIKTI SAVIMI?
KAIP BE BAIMĖS IŠLIKTI SAVIMI?

Labas, 

šįkart rašau jums apie baimę pasenti ir drąsą būti savimi. 

Prieš kelias dienas iš artimo žmogaus gavau pastebėjimą, kad pradėjau naudoti Instagramo filtrus savo storiuose. Paklausė  – kodėl? Sakau nežinau, taip paprasčiau, užsidedi veidą ir graži. Sako – bet tavo oda ir taip labai graži, pavyzdys kitoms, o filtrai visada parodo, kad kažką slepi, o juk nėra ką. Reikia, kad rodytum, kaip natūraliai atrodai, kas jei ne tu būsi tas pavyzdys?

 

Turiu pripažint, kad tas žmogus – teisus. Visą gyvenimą esu už atvirumą ir nuoširdumą, kitaip tariant – natūralumą ir leidimą sau būti tikru nesidedant jokių kaukių. „Ant“ šių vertybių ir mano didžiausias pasiekimas – įmonė – pastatyta. Tačiau paskutiniu metu mane tikrai įsuko „sistemėlė” ir net per giliai nesusimąstant ėmiau dėtis tas kaukes. Juk taip paprasčiau – visada graži, visada gera ir atitinkanti kažkieno standartus. O kad mano misija yra ir rodyti pasauliui, kad standartų – nėra, kad kiekvienas yra gražus toks, koks yra, kad pats gražiausias kūnas – tikras, nuogas, atviras ir nuoširdus – pamiršau…

 

Aš jau nebe jaunuolė, man 31. Mano veidą puošia smulkios raukšlės, pigmentinės dėmės, po aknės spuogų likę randeliai. Ir tai yra taip nuostabu! Kiekviena raukšlelė – mano išgyvenimo, kurį patyriau, įrodymas, tarsi mini randas. O apie randus yra labai gražus pasakymas: „Randas – tai ta vieta, per kurią į tavo kūną įeina šviesa“.

Randus mes „užsitarnaujame“ tik kažko gyvenime išmokę, tai yra amžinos mūsų kūnų tatuiruotės, primenančios mums apie pamoką, kurią praėjome ir apie išmintį – šviesą, kurią įgijome. Tad kiekviena mano raukšlelė man primena apie nueitą kelią. Tas pats su paauglystėje persirgta akne – jaunatviniais spuogais. Nors besiformuojančiam žmogui – jaunai merginai, kuri tik nori būti graži ir patikti savo simpatijai, tai atrodo siaubingas dalykas, dabar dėkoju, kad ir tą pamoką gavau. Be jos nebūčiau turėjusi motyvo kurti kosmetiką. 

 

O pigmentinės dėmės man išvis yra grožis! Jos man primena apie nuostabiausias atostogas, apie kaitavimo teikiamą malonumą, apie pažintį su vandenynu, apie popietes paplūdimyje besideginant su geriausiomis draugėmis ar plaukimą baidarėmis su šeima gražiausiomis Lietuvos upėmis... Tai yra gerų emocijų atspindžiai ant mano veido. Saulė man yra maistas, energija, gera nuotaika ir didžiausia laimė. Ir net jei kada nors mano veidas bus visas nusėtas strazdanėlių, saulės šviesos ir šilumos – neiškeisiu to į nieką. 

 

Sulig kiekvienu amžiaus, aplinkos ir patirties įspaudu veide aš atrodau vyresnė. Ir tuo labai didžiuojuosi, nes tai yra mano istorija, kuri man yra svarbiausias dalykas pasaulyje. 

 

Ar aš bijau pasenti? Nebe. Kadaise, kai sąmoningumas buvo nulinis, bijojau, galvojau, kad nebebūsiu graži. Paradoksas – dabar jaučiuosi sau gražiausia, kokia kada nors esu buvusi. Dabar nė už ką negrįžčiau nei į savo dvidešimtuosius, nei į 25, net į trisdešimtuosius nenorėčiau. Nes su savo dabartiniu suvokimu apie grožį aš tiesiog nemokėčiau ten gyventi. Ir aš su nekantrumu laukiu, ką man dar atneš ateinantis dešimtmetis, dvidešimtmetis, gyvenimas. Dar daugiau raukšlelių, saulės dėmių, randų, o tai reiškia dar daugiau savęs ir pasaulio pažinimo, išminties, priėmimo, meilės. Visko, ko iš tikro mums reikia.

 

Nusiimkime kaukes. Būkime tikri. 

 

Myliu 

 

P.S. Ačiū, miela drauge, kad įkvėpei šiai išpažinčiai. Tikiuosi žinutė pasieks tuos, kam ji reikalinga.

Paskelbta: Rgs 30, 2020
Paskelbta: BLOG'AS
Autorius: Rūta Merkytė

Palikti komentarą