Geriausiai parduodamos

Visos daugiausiai perkamos

Naujausi įrašai

Nėra komentarų
KODĖL TAIP SUNKU PASAKYTI: AŠ NEGALIU?
KODĖL TAIP SUNKU PASAKYTI: AŠ NEGALIU?

Aš pavargau. Pastebėjau, kad kas vakarą parėjusi namo pasakau šituos žodžius. Tada prisileidžiu vonią ir panyru į itin karštą vandenį. 

Kaip mano sužadėtinis sako: „išverdu“ ten geras 20 minučių (esu kažkur skaičiusi, kad moterys daug labiau mėgsta karštą vandenį už vyrus) ir tada atsipalaidavimui įsijungiu panoramą. Kai pasaulį krečia pandemija, būtent žinios patapo labiausiai stebinančiu „serialu“.

 

Aš pavargau. Žiūrėdama į veidrodį matau tamsius paakius. Ir dar net vaikų neturiu, kas bus tada? (Retoriškai nuolat to savęs klausiu). 

Ar žinote šį „aš pavargau” jausmą? Tik nepavargau nuolat jausti stresą, nepavargau nuo įtampos ar idėjų generavimo. Užtat pavargau nuolat save dalinti, būti malonia gera, paslaugia ir su viskuo sutinkančia, bei viską galinčia. Myliu savo darbą ir mane supančius žmones, bet kažkas manyje norėtų tapti visiška savanaude. Skaityti sau žurnalą arba ilgai ryte miegoti. 

 

Prieš kelias savaites „LOGIN’e” klausiau psichologo Eugenijaus Laurinaičio kalbos apie pervargimą. Daugybė mūsų nuo to kenčia, bet mes taip bijome pasirodyti silpni, kad vaidiname titanus (gal geriau reikėtų sakyti titanes, nes bent jau aš įsivaizduoju tokią pat moterį kaip ir aš skaitant šį tekstą).

 

Kodėl mes taip bijome silpnumo? Mano karjera akseleravo, kai viešai pradėjau kalbėti apie savo silpnas vietas. Nuo minkštoko, standartų neatitinkančio pilvo iki tėčio alkoholizmo, skaudaus išsiskyrimo, emocinio valgymo. Ir niekas manęs nepasmerkė, kaip tik, manau, žmonės geriau pasijuto girdėdami visą tiesą, plius nebereikia vieniems kentėti tyloje, klausiant savęs ar tik aš čia tokia viena nevykusi. 

 

Pasirodo ne!

 

Tai kodėl darbe taip sunku pasakyti: aš negaliu?

 

Nenoriu. Pavargau. Gal kas gali padėti? 

 

Neseniai mūsų tinklalaidėje kalbinau modelį ir verslininkę, Forbes 30 under 30 titulą pelniusią Tijaną Tamburic. Ji Londone pradėjo agentūrą ir pasakojo, kaip verslui įsivažiavus vienu metu bandė ir dirbti, ir keliauti į Sardiniją švęsti gimtadienio. Atvykusi ir leisdama laiką su draugais jautėsi kalta, kad nesikria dėmesio darbams ir atvirkščiai. Plaukdama jachta ir besidegindama saulėje bandė atsakinėti laiškus ir tvarkyti reikalus. 

 

Kol atsibudusi kitą rytą pamatė, kad jos rankos nusėtos baisingos egzemos, skauda, raudonuoja, o oda plyšta ir veriasi žaizdos. Likusią dieną praleido įmerkusi rankas į gydantį kremą ir vis besinervindama, jog negali liesti klaviatūros…

 

Ir tada jai dingtelejo: kaip juokinga! Jos kūnas protestuoja žaizdomis, o ji vis tiek bėga į darbus. Klausytis kūno juk nepatogu – išgirdus reikės kažką keisti. 

 

Kažką išbraukti. Bet viskas taip patinka ir taip reikalinga! 

 

Moterys keisti sutvėrimai, mes savo vertę matuojame nudirbtų darbų skaičiumi, padarytomis paslaugomis, įvykdytomis užduotimis ir taip į tai lekiame, jog mums net nedingteli – gal jau ir taip esame visiškai pakankamos? 

 

Net jei ir būsime nepatogios, paslaugios ir žinančios ko nori, gal ir tada kažkam patiksime? 

 

Anksčiau labai rūpinausi savo kūno išvaizda, kol supratau esminę logikos klaidą. Ar su manimi bus vyras, kuris mane mylės už tai, kaip atrodau? Kokie tai santykiai? Kokia mano vertė juose? Ir koks tai būtų žmogus, kuris mane „ima” už kūno išvaizdą?  

 

Tai didžiulis pokytis minčių. Ir jo numestais kūno kilogramais neišmatuosi. 

 

Aišku, kad ir dabar noriu būti graži, bet pirma graži sau. Atsisakau pažvelgti į veidrodį ir galvoti, ką kiti pagalvos, pirma noriu to paklausti savęs – ar tau gražu? Ką tu manai? 

 

Tas „Ką tu manai?” klausimas yra esminis. Duosiu vieną pavyzdį iš mūsų buities. Įsivaizduokite, kad ruošiame vakarienę, galite rinktis arba makaronus, arba ryžius. Pagavau save tokiam momente visai neseniai, kur nė nestabtelėjusi garsiai šaukiau savo vyrui: „ko norėtum?”.

Ir suakmenėjau. O ko norėčiau aš? Kodėl nepaklausiau pirma savęs?

Kai nuolat save dalinti kitiems – mažai savęs lieka sau. Maisto pavyzdys buvo labai geras iliustruojant ir darbus. Nors man ir labai sunku kažko atsisakyti, nenoriu būti nuolat „busy”. Kaip tik jaučiu, kad paskutiniu metu lakstau lyg višta be galvos, o tikro produktyvaus darbo nenudirbu. 

Tik reikia plano. Man tikrai nebūtina visko mesti ir, beje, norėčiau sustoti sau priminti, kad tikrai puikiai sekasi. Tačiau, nebijau ir atvirai pasakyti: kartais per daug visko prisiimu, neprotingai priimu sprendimus ir dėl to išvargstu. 

 

Štai sąrašas, ką keisiu aš, gal tiks ir tau?

- Turiu labai daug nereikšmingų darbų: kažkas kviečia nemokamai kalbėti konferencijoje, kažkas į susitikimą, kažkas dar kažkur. Visi tokie darbai, kurie nepriartina manęs prie mano tikslo turi neberasti vietos mano dienoje. 

- O koks yra mano tikslas? Šiandienai tai sutvirtinti vieną verslą, o kartu ir sukurti kitą. Ko tam reikia? Fokuso, kasdienio darbo, nesiblaškymo – viskas kaip ir aišku. 

- Asmeniškai man labai svarbu pasilikti labai daug laiko ramiam darbui. 

- Nepamesti savęs. Ar buvau masaže, ar buvau treniruotėje? Ar nepatingėjau dėl savęs ir nuėjau į pasimatymą su savimi ramiai atsigerti kavos? Laikas sau labai svarbu. 

Tik tiek. Visos galim pažvelgti į savo laiką ir gyvenimą iš šalies ir lyg mentorės patarti sau, kur švaistome laiką ir energiją, kur reikėtų pokyčio, kur turime labiau savimi rūpintis.

 

Iš esmės aš pavargau būti visiems. Daryti viską. Stengtis, nes kiti to tikisi. Atėjo laikas man būti savo pačios karaliene. 

 

Juk visa esmė yra ne didžiuliai pokyčiai, o maži žingsneliai. Ir tik pačios galim užsibrėžti, imti ir pradėti. 

 

O kaip keisitės jūs? 

Paskelbta: Spa 15, 2020
Paskelbta: BLOG'AS
Autorius: Martynas Adomaitis

Palikti komentarą