Geriausiai parduodamos

Visos daugiausiai perkamos

Naujausi įrašai

Nėra komentarų
DRĄSA BŪTI NEPAKARTOJAMU SAVIMI
DRĄSA BŪTI NEPAKARTOJAMU SAVIMI

Nieko nėra paprasčiau nei būti savimi. Tarp beveik aštuonių milijardų žmonių nėra nė vieno tokio paties, net tarp gyvenusių ligi šiol ar tik gimsiančių nebuvo ir nebus kitos Nomedos Marčėnaitės.

Vadinasi be jokių pastangų esu į nieką nepanaši, nes kiekviena nauja genų kombinacija sukuria unikalią asmenybę, vertingą savo individualumu, todėl galiu atsipalaiduoti ir net sėdėdama ant sofos ir nieko neveikdama būti tikra, kad esu nepakartojama.

Nepamenu kieno tie žodžiai, bet dažnai skolinuosi – „kiekvienas yra kaip ir visi vienintelis“. Regis viskas paprasta ir aišku, bet kasdien girdžiu lygiai atvirkščiai – esu niekuo neišsiskiriantis ir niekam neįdomus žmogus, suprask toks mažas, nereikšmingas žmogelis, statistinis vienetas, įdomus tik prieš rinkimus ir tampa aišku, kad savo individualumą jaučia ir gali įvertinti anaiptol ne visi. Tai štai apie šį nesusipratimą norėtųsi plačiau.

Kiekvienas gimęs pasaulyje žmogutis turi savyje tiek gyvybės, potencijos ir talentų, kad galėtų tapti beveik bet kuo, tačiau...

O čia jau ilgas priežasčių sąrašas kodėl ilgainiui atsiranda baimė išsiskirti, jausmas, kad kiti talentingi ir kažko verti, nerimas, jog tau gali nepavykti, nes „ne tau Martynai mėlynas dangus“. Dar nesu sutikusi penkerių žmogaus, kuris sakytų - bijau, kad man nepavyks, ką kiti pasakys arba – aš neturiu talento, o tarp septynmečių tokių jau daug. Kas ir kada pavagia tikėjimą, jog aš galiu viską? Ogi tie, kurie pirmieji ima mus lyginti su vertesniais, kritiškai vertinti ar, uždrausčiau šią sąvoką, vadinti vidutiniškais ir vietoje motyvavimo, lašas po lašo atima pasitikėjimą savo jėgomis ir vidinę laisvę.

Atsakymas lyg ir paprastas, bet reiškinio priežastys sunkiai išgyvendinamos. Žmonės, kurie mus augina ir lavina patys, beveik be išimčių, išgyveno lygiai tokį patį aplinkos spaudimą ir kartais patys to nesuvokdami kartoja ant mūsų visus ant jų išbandytus eksperimentus, kurie visuomet baigiasi tuo pačiu – suformuojama asmenybė, kuri nebegirdi savo vidinio balso, nes mums įrodė, kad tik kitų nuomonė yra svarbi, kad daugiausiai laimi paklūstantys, o išsiskirti nenaudinga ar pavojinga. Tokius žmones atpažįstu iš reakcijos į gerą žodį, baimės pradėti ką nors naują ar pasakyti savo nuomonę. O būna, kad menka savivertė slepiasi po išorine agresija ir išankstine gynyba, nes kitaip nesaugu.

Tai kaip atgauti tą vidinės laisvės pojūtį, kuris atsispindi savijautoje, darbuose ir santykiuose? Deja, taip nenutiks tol, kol neišmoksim, dar vienos užsienio kalbos. Jei norim susikalbėti Prancūzijoje teks mokytis prancūziškai, o norėdami susikalbėti su savimi ar suprasti ką jaučia kiti, kodėl esu toks ir elgiuosiu taip, o ne kitaip, teks mokytis emocinio raštingumo, o jau tuomet, tikėtina, auginsim kartą vaikų nebesižvalgančių baikščiai per petį, kuriuos nebandysim padaryti į save panašius, bet džiaugsimės jų unikalumu ir padėsim jiems augti.

Tuos laisvus žmones atpažįstu ir jų vis daugiau.

Paskelbta: Lap 17, 2020
Paskelbta: BLOG'AS
Autorius: Martynas Adomaitis

Palikti komentarą