Geriausiai parduodamos

Visos daugiausiai perkamos

Naujausi įrašai

Nėra komentarų
KALTĖS JAUSMAS
KALTĖS JAUSMAS

Yra vienas bjaurus dalykas, kuris anksčiau apkartindavo man gyvenimą. Aš dažnai dėl visko jausdavausi „kalta".   

Kalta, kad nenuvažiavau pas tėvus, nors žadėjau juos aplankyti šią savaitę. Kad ir vėl nepabuvau su sesės vaikais. Kad dirbau mažiau, nei galėjau. Kad ir vėl neparašiau teksto, kaip kad šis. Kad per daug atostogauju gyvenime. Kad nesportavau šiandien. Kad jau kurį laiką neperskaitau knygos, kurios taip ilgai ieškojau ir sunkiai gavau. Kad per mažai dėmesio skyriau mylimam. Kad šią savaitę nesikėliau anksčiau, kaip buvau su savim „susitarus". Kad išgėriau per daug kavos ir per mažai vandens... 

Taisyklės taisyklės taisyklės. 

Rėmai rėmai rėmai. Savigrauža, kaltė ir nusivylimas savimi.

Kitą savaitę bandydavau viską „suspėti", tik kažkodėl netikėtai lygioje vietoje žiauriai įsipjaudavau pirštą, pakildavo temperatūra ar rasdavau užstatytą savo automobilį, arba dar geriau – kartą į jį įvažiavo tiesiog lygioj vietoj savame kieme. 

Ir man nusibodo taip gyvent. Pati labai aiškiai, racionaliu protu suvokiau, kad šitas jausmas – ne aš, ne mano. Kad aš niekam nieko neprivalau ir niekam nieko neskolinga. Kad viskas – tik mano galvoje. Bet vis tiek kažkoks nepaaiškinamas „atsakomybės" (nors to jausmo nereikėtų taip vadint, nes tai – iliuzija ir stereotipų suformuota programa) jausmas vis lįsdavo į mano sąmonę ir trukdė gyventi savo gerume.

O šiandien... Aš niekam nieko neskolinga, dėl nieko nekalta. Atsakinga jaučiuosi tik už tai, ką pasakiau, o ne už tai, kaip buvau suprasta. Nebesijaučiu kalta dėl to, kad gyvenu savo gyvenimą, tokį, kokio visada troškau. Kad esu mylima tik dėl to, kad gimiau, o ne už kažkokius „nuopelnus". Turiu prioritetus ir jais vadovaujuosi: skiriu laiko tiek, kiek noriu ir tik tam, kam noriu, dirbu tiek, kiek noriu ir atostogauju tiek, kiek noriu. Sportuoju tiek, kiek noriu ir tinginiauju tiek, kiek noriu. Kiek noriu geriu kavos ar valgau salduškių. Darau viską taip, kad patirčiau gyvenimo malonumą kiekviename žingsnyje – juk tam jis ir skirtas. Emocinį, dvasinį ir fizinį pasitenkinimą. Žmogaus kūnas – jis sutvertas patirti malonumą, ir tai yra didžiausia Kūrinijos dovana, kurios daugelis žmonių dar neįsisavinę, ir dėl to save kankina beribėmis taisyklėmis ir graužatimi. O nederėtų. Gyvenimas yra dovana, jis toks trumpas, kodėl reikia jį nugyventi kančioje..?

 

Savo gyvenimo ataskaitą mes privalome atsiskaityti tik prieš save. Kam save bausti, jei galima mylėti..?

Paskelbta: Lap 23, 2020
Paskelbta: BLOG'AS
Autorius: Rūta Merkytė

Palikti komentarą