Geriausiai parduodamos

Visos daugiausiai perkamos

Naujausi įrašai

Nėra komentarų
NEBEMELUOK SAU
NEBEMELUOK SAU

Nebemeluok sau...

Skamba keistai, ką..? Kas čia išvis per nelogiškas pasakymas? Juk tikrai nemeluoju sau, visada su savimi būnu 100% sąžininga ir nuoširdi. 

Juk dėl to visi alei vieno dirbame savo svajonių darbus, jaučiamės 100% save realizavę, dieviname savo antrąsias puses, o mūsų vaikai – svajonių atžalos, nes gavo tobulą, visiškai sau nemeluojantį genų rinkinį.

Bullshit.

Šiuo metu studijuoju tokį įdomų self-development dalyką, ir ten gavau namų darbą. Sudaryti tikrąją savo vertybių sistemą.

Ne, ne tą tobulą ir nerealią, kuri norėčiau, kad būtų. Kuri yra iliuzija, akių dūmimas sau. Apsimetinėjimas prieš save, kad esu geresnė, nei esu.

Tą tikrą. Kuria gyvenu kasdien. Kur meilė sau, šypsena ir šiluma susiraukusiam praeiviui, sportas, sveikas maistas, zen būsena ir 100% sąmoningumas tikrai nėra pirmame penketuke, o gal ir net ne dešimtuke. Kur aukojimasis dėl geresnio pasaulio, besąlyginis davimas visko, ką turiu visam pasauliui ir dvasinis tobulėjimas sėkmingai nuvažiavo žemyn po karjeros, pinigų, buto ir automobilio. Kur į kasdienį unconditional love lavašą, į kurį teoriškai turėčiau būt susisukus pagal savo tobuląją vertybių sistemą, nebuvo įtraukta vakarykštė, be priežasties prabliauta diena ir ta didelė stora bulkos riekė su nutella. Kur laikas, skirtas aplankyti ir pabūti su brangiais žmonėmis, „netikėtai“ buvo prascrolintas IG arba prarastas žiūrint kažkokią beviltišką laidą „Gaudyk laiką". Kur „to-do" liste sėdi treti metai nepadaromi darbai ir raudonai žybsi krūva neatrašytų emailų. Kur savigrauža, kad man jau greit 32, o aš dar neturiu vaikų. Kur noras atitikti visuomenės standartus tuo pačiu įrodant, kad nesu standartas. Taip atvirai, be jokios cukraus glazūros.

Ir prašau nepainioti – terminą „vertybė" pasirinkau naudoti kaip dalyką, kuriam šiuo savo gyvenimo momentu skiriu prioritetą. Taip, automobilis ir asmens tobulėjimas apskritai nėra logiškai sulyginami dalykai, bet būsiu „turtinga, bet teisinga" – man svarbiau mano komfortas kasdien (t.y. važiavimas iš taško A į tašką B automobiliu, saugiai ir šiltai), nei aukštasis, kurį velnias žino ar kada kažkur praktiškai panaudočiau. 

Ir žinot, ką? Svarbiausia yra „apšviesti". Nukreipti sąmonės prožiką į tą tamsų, niūrų ir nuo savęs daug laiko slėptą smegenų žievės kertelę – vertybę. Ištraukti ją į dienos šviesą ir pripažinti, kad ji tokia yra, ir kad ji yra mano dalis. Nu ir ką? Ir ji pasidaro nebebaisi. Tiesa pasakius, pasidaro net faina, sava tokia. Man nebe gėda sau pripažinti, kad nesu aš tobula. Esu tokia, kokia esu, su savo nesąmoningais prioritetais ir man viskas su tuo gerai. Ir tada, kai priimu save, mane priima ir visas pasaulis.

Vieną gražią dieną, susitikime apie tai pasikalbėti gyvai. 

Grįši naujoje savo kokybėje, truputį pasikeitusi. Šitą galiu pažadėti.

Nors ką aš čia skiedžiu. Nu ne truputį pasikeitusi. Radikaliai. Ir netrukus viskas radikaliai pasikeis aplink. Užknisantis darbas..? Skaityk, kad nebėra. Toksiški „meilės" santykiai, nesusikalbi su vaikais..? Dingo kaip į vandenį. Kasdienė depresija, nesinori keltis iš lovos..? Been there, done that. Irgi prapuolė, dabar net keista, kaip tiek metų leidau sau būti nelaiminga. Sveikatos sutrikimai..? Oh, čia jau mano mėgstamiausia dalis! O taip, labai sunku atsisveikint su savo ligomis, juk jos suteikia mums tokią aukos komforto zoną! Kaip faina šiame neteisingame gyvenime turėt legit priežastį būti nelaiminga! Ir apie tai daug kalbėsimės ;) ir ne tik. Dar ir pasveiksime.

Visą šitą darbą palik man.

LAUKSIU TAVĘS.

Paskelbta: Grd 15, 2020
Paskelbta: BLOG'AS
Autorius: Rūta Merkytė

Palikti komentarą