Geriausiai parduodamos

Visos daugiausiai perkamos

Naujausi įrašai

Nėra komentarų
SVAJOK ATSARGIAI
SVAJOK ATSARGIAI

Svajok atsargiai. Anokia ten svajonė – tiesiog kažkada leptelėjau, jog žinau, ką veikčiau, jei netikėtai atsirasčiau kalėjime. Sakiau – rašyčiau, pieščiau, lipdyčiau, skaityčiau, svajočiau, nes būtų atšauktas bėgiojimas įvairiausiais, dažnai visai nesvarbiais reikalais.

Nesisukiočiau virtuvėje, neorganizuočiau įprastų susitikimų su draugėmis, vaikščiočiau ne miške, pajūriais ar po senamiestį, bet kameroje ar kalėjimo kieme, nereikėtų rašyti ilgų kalėdinių dovanų sąrašų bijant ką nors pamiršti, galvoti, kokias čia antis/žąsis kepti šventėms, nesijaudinčiau, kad vėl persivalgysiu ir naujametinę naktį neįlįsiu į jokią suknelę, nes dėvėsiu XL dydžio kalinės uniformą, ir, galų gale, atkris amžinas klausimas – o kur per Naujus?

Įsivaizdavau, kad išnykus kasdienybei ir visokiems buityje pasitaikantiems nesklandumams, tokiems kaip antrą mėnesį degantis variklio ženkliukas automobilio kompiuterio monitoriuje, trečdalis veikiančių lempučių namie, kasdieniai bėgimai į parduotuvę „degtukų“ ir grįžimai pilnais krepšiais. Dar pasilakstymai tarp namų ir kaimo, nes gi nesėdėsi vasarą namie, o sodyboje, kaip žinia, gėlynai ir vienas kitas pomidoras, namuose – siurbimai, skalbimai, virimai ir dar velniai žino kas.

Ir štai, gal ne visai taip, kaip įsivaizdavau, bet staiga tupiu namie ir dienų dienom niekur neinu, tik retsykiais į maisto prekių parduotuvę. Ne, ne savo noru ir ne tik aš – visas pasaulis tuoj pamirš tokias frazes: gal susibėgam vakare, ką veikiat savaitgalį, kur keliausit šiemet? Likau be visų suplanuotų renginių, numatytų kelionių ir išvykų, net Naujųjų šventimas nukeliamas kitiems metams. Ir vėl – taip nutiko ne man vienai. Ar guodžia? Nelabai. Ir ką aš veikiu – rašau, paišau, svajoju? Ne visai.

Pasirodo, tai, kad staiga nelieka įprastos veiklos, net tos pačios užknisančios kasdienybės, nepadeda vikriai persiorientuoti į naują gyvenimo ritmą ir sklandžiai pradėti vykdyti išsvajotus pažadus. Realybė kiek kitokia, nei įsivaizdavau: guluosi, o taip pat ir keliuosi, vėliau, išinstaliavau vaikų paslaugiai telefone įdiegtą programėlę, rodančią, kiek laiko prasmaksau soc. tinkluose (mano namuose nėra vietos tokiems morališkai žlugdantiems dalykams, pradėjau nuo svarstyklių paslėpimo, kad net pagunda nekiltų), pusryčiai palengva virto vėlyvais pietumis; ne taip lengva šliaužiojant po namus nusipelnyti sočių pusryčių, o vakaras ateina nepastebėjus, kad buvo išaušę. Na ir gerai, mąstau, taigi nepradėsiu ko nors nakčiai, juk visokiems paišymams/lipdymams natūralios šviesos reikia ir linksma keliauju į KirvioKotą, kad įkelčiau ką nors iš savo kulinarinių eksperimentų. Duosiu sau laiko, sakau, kad prisitaikyčiau prie naujos realybės, prie to, ko žmonija dar nėra išgyvenusi, o tai reiškia, kad ir mano organizmas to nėra patyręs.

Ir, aleliuja, pradedu atrasti, kaip sakoma, savo ritmą! Vis dažniau paklausiu – Nomedėle, mieloji, ko tu nori, padirbėti? – Ne, – sakau drąsiai žiūrėdama sau į akis – patingėti! Vis dažniau jaučiuosi ne įkalinta ar nuskriausta lemties, randu vis įvairesnių būdų susitarti su savo nerimu dėl ateities ir įdomios veiklos, ilginančios gyvenimą ir paverčiančios buvimą tarp keturių sienų prasminga veikla. Einu pakuoti dovanėlių galvodama apie savo mylimiausius, ryt pasirašysiu nedidelį produktų sąrašą Kūčioms ir niekam neleisiu išbraukti šių metų iš savo gyvenimo, tai yra – būsiu čia ir dabar. Tokių Kalėdų dar niekuomet nebuvo!

Paskelbta: Grd 22, 2020
Paskelbta: BLOG'AS
Autorius: Martynas Adomaitis

Palikti komentarą