Geriausiai parduodamos

Visos daugiausiai perkamos

Naujausi įrašai

Nėra komentarų
ATĖJO LAIKAS GIMTI IŠ NAUJO
ATĖJO LAIKAS GIMTI IŠ NAUJO

Kur žiūri, iš ten tu ir gimsti arba kaip aš išsitryniau Instagram. Mano kompiuterio kamputyje yra priklijuotas geltonas lipnus lapelis su užrašu: kur žiūri, iš ten tu ir gimsti.

Ta proga vakar ėmiau ir ištryniau savo Instagram. Bet čia ne apie tai. Norėčiau pakalbėti apie drąsą. 

Šiek tiek konteksto: Instagram šiuo metu yra mano pagrindinis pajamų šaltinis. Tad aš ką tik išėjau iš darbo. Savo noru. Karantino metu. 

Dar šiek tiek konteksto: ištrynusi visus įrašus stovėjau po dušu. Plaunant galvą šovė mintis: „tai ką, aš dabar pati pirksiu šampūną?” Apsižvalgiau: vienintelis dalykas, ką pirkau pati yra tūlikinis

Prabangus metalinis skustukas – prekės ženklo dovana. Šampūnai – irgi. Žvakė – irgi. Dantų pasta – irgi. Ant lentynėlės gražiai išrykiuoti stovi Manilla kremai (prisipažinsiu, ne visus išvardintus daiktus pirkčiau, bet hialiurono serumo nekeisčiau į nieką). Ryte atsikėlusi užsidedu dovanotus džinsus, geriu kavą, kurią taip pat gavau dovanų, net už savo mobilųjį telefoną nemokėjau.

Iš pirmo žvilgsnio skamba ir smagiai. Ką smagiai, skamba puikiai! Bent jau aš kažkada tikrai to siekiau. O kas nenorėtų būti populiariausia mergina? Pridėkim mokykloje patirtas patyčias dėl drabužių iš second hand’o (man iki dabar sunku džiaugtis antrų rankų drabužiais – vien jų kvapas primena, kad ryt vėl į pirmą pamoką eisu su jau seniai nemadingais džinsais) ir per didelio svorio. Aišku, kad mano vidinis vaikas norėjo dėmesio. Vienuolikmetė Rasa manyje triumfavo. Pagaliau mane visi myli. Visi seka. Pagaliau aš populiariausia! 

Gal ir per atvirai rašau. Nesmagu dalintis, nes niekas nemėgsta pripažinti savo klaidų. Juk klysta tik silpni ir nevykėliai. O man kažkaip nebaisu. Prisipažinsiu, pasidariau priklausoma nuo algoritmais varomos programėlės. 

Gruodį pirmąkart per visą mano Instagram epogėją pradėjo kristi sekėjų skaičius. Sumažėjo ir stories peržiūros. Labai išsigandau. Ar aš nebeįdomi? Ar nebeturiu, ką pasakyti? Įdomumo dėlei turėčiau pridėti, kad niekada tiek neužsidirbau, kaip tą mėnesį – virtau billboard’u reklamuojančiu viską nuo dantų balinimo iki CBD lašiukų (dar vienas itin geras produktas, bet ne tame esmė). 

Svarbiausia, man pačiai pasidarė nebeįdomu. Kažkada ši platforma man padovanojo laisvę kalbėti tiesą – apie savo jausmus, meilės sau stoką ir gausą, emocinę sveikatą, darbą sau ir kartu ryšį su tūkstančiais kitų moterų, kurios klausė mano istorijų ir dalinosi savomis. Ji gydė.

Praėjo Kalėdos ir vieną rytą atsibudusi pamačiau ne tik senus savo IG skaičius, bet ir išaugusią statistiką. Mano kuriamą turinį (tiksliau transliuojamą – seniai nieko ten nekūriau) vėl peržiūrėjo tūkstančiai. Daugiau nei pusė mano sekėjų – vėl galiu girtis tobula statistika. Kažkas manyje labai atsipalaidavo: pheew, viskas gerai. Tai tebuvo Kalėdų paveikti algoritmai. Su manimi viskas gerai. 

Ir tada suakmenėjau. Tiesiog sustojau. Atsukau minčių plokštelę: su manimi viskas gerai. 

Ar mano turinį peržiūrinčių žmonių skaičius nusprendžia mano vertę? Kodėl man taip atrodo? 

Kartu atsiminiau, kaip neseniai į vieną kelionę neplanuotai važiavau su socialinių medijų žvaigžde. Ryte eidama į dušą ji palikdavo įjungtą stories peržiūrų funkciją. Kol jos nebūdavo kambaryje, ji „peržiūrinėdavo” kitų žmonių stories. O tai viena algoritmų taisyklių: kuo daugiau peržiūri, tuo stipresnį signalą siunti programėlei: tu aktyvus. 

Tai ant kokių pamatų statau savo vertę? Kaip aš čia atsidūriau? Ką dar galiu nuveikti su savo 6 valandomis praleistomis scrolinant

Paskutinį pusmetį jaučiau nemenką frustraciją savo kuriamų podcast atžvilgiu: a) neturėjau jiems laiko, nepatyriau jokio flow ir viską dariau paskutinę sekundę b) nebekūriau kokybiško turinio, įrašydavau, nes degė deadline’as c) kartais eidama gatve galvodavau, kad aš jais nesididžiuoju.

Aišku, ne visais. Šiais metais kalbinau nemažai Forbes 30 under 30 žmonių, Ted speakerių, pasaulyje sukūrusių milžiniškus projektus. Tai irgi mano svajonė. Tad negaliu perspausti – tomis keliomis paros valandomis, kai nescrolinau – įrašiau kelias dėmesio vertas laidas. 

Bet kiek daug daugiau galėjau parašyti! Kiek sukurti! Perskaityti! Sugalvoti! Įgyvendinti… 

Kiek rytų užuot išbučiavusi savo vyrą, negrįždavau į lovą, nes virtuvėje tiesiog užsiskrolindavau

Šis laiškas jau darosi gerokai per Ilgas, bet dar noriu pridėti sąrašą dalykų, kuriuos iš savęs atėmiau pernelyg pasinėrusi į IG pasaulį: 

1. Morning sex;

2. Flow būseną, jei nežinote kas tai yra – google;

3. Prioritetus;

4. Kūrybą;

5. Nuobodulį;

6. Dėmesio sukoncentravimą;

7. Jausmą, kad esu enough ir turiu pakankamai;

8. Galimybę pačiai išsirinkti šampūną.

Bet, tikslumo dėlei, turiu pripažinti šį tą man IG ir padovanojo: 

1. Galimybę kurti savo projektus ir turėti auditoriją;

2. Užsidirbti iš savo idėjų – velniškai velniškas geras jausmas;

3. Vyrą;

4. Neringą Rekašiūtę (kuriai niekada neturiu laiko paskambinti, nes socializuojuosi Instagram);

5. Galimybę neiti į darbą – irgi velniškai geras jausmas.

Beje, neseniai įrašiau kursą apie tai, kaip suburti Instagram bendruomenę ir šią platformą naudoti būtent verslo ar projekto auginimui. Tai turbūt vienas darbų dėl kurių labiausiai savimi didžiuojuosi paskutiniais mėnesiais. Darbo prasme, savirealizacijos, idėjų įgyvendinimo atžvilgiu tai –aukso lopšys. Tik, deja, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Kadanors apie visą tai parašysiu knygą, o dar jei tu nori savo projektą paversti realybe – kurse pasakoju kaip. 

O ir  savo projektų profilių nė neketinu stabdyti – kaip tik pagaliau turėsiu laiko ir energijos įgyvendinti visa tai, ką kurse taip uoliai dėstau ir kas kažkada man teikė tiek džiaugsmo. 

Tad drąsu šioje situacijoje yra ne išsitriti profilį. Drąsu yra pasakyti sau, kad ši versija, kuria tapau ir šios mintys, kuriomis gyvenu, man nepatinka. Ne tik nepatinka, tučtuojau turiu kažką keisti. Grįžti į save. 

Renkuosi nebijoti. Žinau, ko galiu netekti, bet nežinau, kas manęs laukia. 

Galų gale: kur žiūri, iš ten ir gimsti. Savo kindle pripildžiau nuostabių moterų, didžiausių pasaulio laikraščių ir žurnalo rašytojų, knygomis. Man atėjo laikas gimti iš naujo. 

Ar grįšiu? Grįšiu. Tik kitokia. 

Paskelbta: Sau 5, 2021
Paskelbta: BLOG'AS
Autorius: Martynas Adomaitis

Palikti komentarą