Geriausiai parduodamos

Visos daugiausiai perkamos

Naujausi įrašai

Nėra komentarų
AUTENTIŠKUMAS – KAS TAI?
AUTENTIŠKUMAS – KAS TAI?

2020 metų rezoliucija: Windows 89 edition, psichoterapija ir telefono homescreen'as „be fearlessly authentic".

Neseniai socialinė medija išmetė vieną mano statusą, parašytą Facebooke prieš 12 metų. 2008-aisiais. Kai man buvo 19.

Jis skambėjo taip: „Rūta M. is absolutely lost in this fucking world." Wow, pagalvojau! Praėjo 12 metų. Ir nė velnio niekas nepasikeitė.

Šiandien dieną aš jaučiuosi lygiai taip pat fakin pasimetusi šiame fakin pasaulyje. Tiksliau – dar labiau pasimetusi, negu kai man buvo 19, 20, 25, 30 whatever. Ir tikriausiai mažiau pasimetusi, negu kai man bus 40, 50, 80 ir t.t. Na ok, gal kai bus 80 jau tiesiog priimsiu save ir viską aplink, nes suvoksiu, kad ši „kova su vėjo malūnais", ką vadiname gyvenimu, ir nėra skirta būti nepasimetusiam. O gal ir nesuvoksiu to.

Bet kokiu atveju – šis pasimetimas su kiekvienais metais man tampa vis aiškesnis, mielesnis, fainesnis. Aš net beveik jį pamėgau! Galbūt dėl to, kad supratau, kad kitaip nebus. Ne tik su manimi, su visais. Tai yra human nature.

Būti nepasimetusiam..? Kas tai? Bandau ieškoti sinonimo ir paaiškinti, ką turiu omeny.

Būti nepasimetusiam reiškia būti tobulam. Idealiai teisingai viską žinoti, atitikti idealaus 21 amžiaus žmogaus modelį, digital intelligence modelį, sukurtą paėmus visą pasaulio BIG DATA ir išgryninus, kas yra statistiškai „geriausios" žmogaus savybės. Arba būti 99,8% perfect match, kaip kad rodė per Black Mirror. Net neabejoju, kad dar viena tų savybių skambėtų taip – tobulas žmogus turi atlikti viską just on time. 

Just on time? O kas tai..? Kada kam yra skirtas laikas? Manau kad net nebeverta kalbėt apie tokias durnystes, kaip kad univerą ar kitą mokslo instituciją rinktis „on time" yra iškart po mokyklos baigimo, neturint žalio supratimo, kas per individas tu išvis esi (ir po to sėkmingai kartoti mano kelią – atsimokyti 8 metus „sudėtingo" mokslo ir viską mesti nafik, kol galiausiai tai tampa dar viena opiumo liaudžiai istorija). Manau kad nereikia kalbėti ir apie tai, kad iki 35 (dar geriau - iki 30!) privalai sukurti šeimą ir turėti vaikų, nes jei taip nenutinka – esi kažkoks nenormalus ir tau tikrai „too late". Been there done that, patikėkit, kad esi nesąmoningas durniukas savo pirmajame gyvenimo trečdalyje tikrai neverta vaidinti happy family ir bėgti su minia, nes skyrybų statistika byloja rezultatą. Nes sąmoningai rinktis neturėti vaikų tobulas žmogus negali. Nes nenorėti vaikų, nemylėti vaikų ar negalėti jų turėti yra nenormalu. Arba tikrai nebe laikas yra keisti karjerą (koks keistas žodis iš tikro – aš taip niekad ir nesupratau, ką jis reiškia, gal kas gali paaiškint?) kai tau 50 ar 60 – tapti dailės mokytoju ar programuotoju tokiam amžiuj, kai visą gyvenimą dirbai pardavimų vadybininke ar statybininku – NO WAY!! Tu gal koks nenormalus..? Tikrai nesugebėsi, juk tau nebe 20. Palik tai jauniems ir sveikiems, tau jau laikas nusirašyti. Ir visai nesvarbu, kad gyventi dar greičiausiai liko gerokai daugiau, nei nugyvenai.

Ir tada prasideda laukimas. Realiai laukimas kol numirsi. Kaip kad dažno iš mūsų tėvai jau to laukia. Aš turiu tokį perfrazuotą pasakymą – būkime turtingi ir teisingi (vietoj to sovietinio būkim biedni, bet teisingi, wtf ?) – atvirai pasakius juk taip ir yra kone kiekvienoje šeimoje. Bet ir numirt baisu, ypač nuo koronos. Nes numirt nuo kitų ligų jau nebebaisu, vienintelė likusi liga yra korona? Visumoj kaip ir lauki to visą laiką, bet kai ateina epidemija, kuri lengvai gali tau padėti įgyvendinti tavo pasąmoningą norą, tragiškai išsigąsti ir apsimuturiuoji galvą nupjautais bambaliais ir šiukšlių maišais. Bet kokiu atveju – gali sau užsikabinti šokoladinį medalį, nes viską padarei „just on time", kaip kad visi iš tavęs reikalavo. Ir tai yra vienintelis tavo pasiekimas – tai, kad sugebėjai paklusti. Todėl ir medalį gauni šokoladinį – kaip mažas vaikas, padeklamavęs eilėraštį prie kalėdų eglės "Esi graži ir nuostabi žvaigždutė". Nes taip buvai auklėtas – paklusti vyresniesiems, tiems, kas „žino" geriau. Taip ir nugyvenai geriausius savo metus neatradęs savo autentiškumo, nerealizavęs savo vidinio potencialo, iš baimės būti kitokiu nei tie „normalieji just on time" žmonės, kurių yra didžioji dauguma. Sveikinu – sėsk, du, kursą kartosi. 

Tai iš čia tas begalinis liūdesys, kažko tolimo ir mielo ilgesys. Tų žydrųjų tolių, apie kuriuos rašė didieji lietuvių poetai. Tų momentų, kai buvai iš tikro laimingas. Kai gyvenai savo tiesą. Kai sprendimus priėmei iš širdies, ne iš kitų delno. O tokių momentų buvo, pas kai ką – daugiau, pas kai ką – keli. Tai tie atsiminimai, apie kuriuos po 300 kartų pasakoja mūsų seneliai. Ir patikėkite ne dėl to, kad neprisimena, kad jau pasakojo. Senatvinė amnezija (liaudy vadinama sklerozė) yra tik legit pasiteisinimas kitiems ir visų pirma sau. Viską jie prisimena. Tiesiog taip malonu vėl papasakot anūkams apie gražiausias savo gyvenimo dienas. Ir jūs juk puikiai suprantat, kad tos istorijos ne apie tai, kaip „gavau diplomą magnum cum laude", „paaukštino iš cecho prižiūrėtojo į direktoriaus pavaduotoją", „persikelėme į naują butą", „nusipirkau mašiną ir loubutinus" ir pan. Visos tos istorijos – „prisimenu kaip lėkėm su motociklu per Karpatus, tavo senelis vairavo, o aš kaip ponia sėdėjau liulkoj", „statėme sodybą, buvo labai daug darbo, bet buvo taip smagu vakarais užsikurti laužą ir gerti arbatą", „ir tada prasidėjo audra, o mes buvome mažoje valtelėje, benzinas buvo pasibaigęs ir galvojome, kad neišgyvensime" ir dar meleonas tokių istorijų. 

Žmogaus prigimtis visais laikais buvo burtis į būrį, bendruomenę, būti lygiu su kitais, tai yra užkoduota evoliucijoje. Nesibūriuosi – būsi vienas – tave suvalgys meška. Išsiskirti iš minios reiškė pražūtį, ir tai įsirašė į mūsų DNR. 

Tačiau dabar – kiti laikai. Nebereikia išgyventi, nes meška mūsų nebesuvalgys. Burtis į būrį reikia tada, kai norisi, kai jauti, kad duoti gali daugiau, nei imti. Kai gali kartu kurti. Nebe iš baimės, kad liksi vienišas ar atstumtas, o iš meilės ir suvokimo, kad su tavimi tas būrys (kad ir kas tai bebūtų – šeima, pora, draugai, kolegos, bendruomenė, belekas) taps laimingesniu ir tu esi reikalingas toks, koks esi. Tau nebebūtina paklusti „lyderiui" – sociumui, Instagramui, mamai ir tėčiui, tetai iš Balbieriškio, dėstytojams, dvasiniams mokytojams ir guru. Tau nebūtina tikėti viskuo, kas sakoma. Net ir šiuo tekstu. Tikėti turi tik vienu kūriniu šioje žemėje – savimi. O ir šis tekstas skirtas tik įkvėpimui tau būti autentišku savimi – vistik tai yra tik tai, kaip apie pasaulį jaučiuosi aš – sutvėrimas, pavadintas Rūta Merkyte. Ir su visa didžiausia pagarba savo protėviams vis tik tai nėra „aš". Tai yra tik labai maža mano dalis, identitetas, kurį aš įgavau šioje realybėje. Bet kita mano, kaip ir tavo (!), dalis yra kažkas milžiniško, nepaaiškinamo ir nesuvokiamo primityvaus žmogiško proto projekcijoje. Tose pirmykštėse smegenyse, kurios mažai ir tepakito per tuos 200 000 metų, kada pirmasis Homo Sapiens suprato priežasties-pasekmės dėsnį (viena pirmųjų kognityvinės funkcijos apraiškų) ir sumąstė, kad „blemba, gal ir gera mintis pasilikti tą elnio mėsos šmotą rytojui, maža ką, gal vėl ledynmetis užeis". 

(Įdomi informacija: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2409100/)

Beje, ar žinot, kad Homo Sapiens reiškia Wise man..? Taip, išmintingas žmogus. Klaidingesnio termino istorijoje sugalvot tikriausiai nebūtų įmanoma, nes išmintis yra sąmoningumas. O sąmoningumo dar iki dabar pasaulyje tenka ieškot su žiburiu, nors Homo Sapiens aplink – 7 milijardai.

Anyways kaip visuomet nusikontempliavau į kažkur, kur neša pasąmonės ir sąmonės junginys.

Kuo toliau, tuo mane labiau stebina tas žmonių noras nugyventi visą savo gyvenimą, visą esmę iki 30 metų. Aš ir pati tokia buvau. Nuskambės tragiškai ir keistai, bet nuo kokių 15-os manyje atsirado keistas jausmas, sakantis, kad gyvenimas po 30-ties – nebeegzistuoja. Kad esi jau senas, nebegražus ir nebeįdomus, beliko tik mirti. Ir dažnai net susimąstydavau apie tai, kad prieš savo trisdešimtmetį mane nutrenks mašina ar kažkas tokio. Ir atvirai pasakysiu – giliai pasąmonėje to troškau. Ir labai stengiausi viską ir padaryt iki to savo 30 – pabaigti kokius tai įspūdingus mokslus, padaryti kokį tai reikšmingą žmonijai darbą, sukurti savo ideologiją, uždirbti meleoną, dar kelis, tapti populiaria, pripažinta, paturėt sixpacką ir tobulas apimtis, apkeliaut daug pasaulio, ištekėt, turėt vaikų (at least nesėkmingai bandyt pastot), dar visko beleko daryt, kas yra įrašyta „normalaus žmogaus gyvenimo protokole" – dokumente, kuris yra istoriškai instaliuotas praktiškai kiekvieno iš mūsų galvoje. Deja kažkada Windows 89 (tai metai, kuriais gimiau – simboliška!) atrodė wwwoooooww koks stebuklas. Bet laikai keitėsi, ir dabar turime be kelių valandų 2021, o programa pas daugelį dar veikia kaip tie Windows 89, Linuxas ar Norton Commanderis. Mūsų chatas – dar vis mIRC – verbalinė kalba, nors jau seniai moksliškai pagrįsta, kad neverbalika sudaro 70-80% suvokimo (kai kurie šaltiniai teigia, kad net 93%). Ar jūs suvokiate kiek daug visko net nesuvokiame..?

Ir iki 30 aš padariau viską, ko troškau. Ir tyliai laukiau pabaigos.

Ir pabaiga neatėjo.

Kaip ačiū Kažkam, kas viską šitą „prižiūri"!

Taip, dabar aš dar labiau pasimetus gyvenime, nei bet kada seniau. Man 31, ir suprantu, kad nieko nebesuprantu. Bet esu laimingesnė nei bet kada anksčiau. Nebe išorėje.

2020-ieji buvo šūdiniausi metai ever išorinėje realybėje ir so far tikriausiai geriausi vidinio augimo prasme.

Atsirišau nuo visko, prie ko mane buvo pririšusi senoji programa. Po truputį updeitinu savo mindsetą į „Universe operating system unlimited edition" – daugiau niekad nereikės vargti su per mažai ramų ar gigų, nes ši sistema – universali ir amžina, paremta sąmoningumu ir autentiškumu, bebaimišku pasirinkimu būti savimi. 

Kodėl taip įvyko..? Nes supratau, kad pasiekiau viską, ką pagal protokolą turi pasiekt žmogus. Ir kad nuo to tapau tragiškai nelaiminga – nes ta asilui (man) prieš akis pakabinta morka visada vertė mane tikėti, kad „na kai jau tą pasieksiu, tai jau būsiu laiminga ir rami visą likusį gyvenimą". Juk ta morka buvo tai, kas visi sakė kad yra gyvenimo prasmė! O tai tik sušikta butaforija, ir staiga aš pasijutau tokia apgauta ir apvilta visų tų „protingų" žmonių, visų tų pasakų „ir jie gyveno ilgai ir laimingai", visų tų vaikystės pasakų ir serialų, kurie mane tuo įtikino.

Vienas brangus žmogus, kai pasakiau, kad žiauriai užkniso visa socialinė medija su savo tobulais gyvenimais, ir kad pačiai bloga nuo savo „tobulo feedo", pasakė – „gal ir mano klaida, kad nesupratau, kad tokius dalykus tau reikia paaiškinti kaip mažam vaikui".

Jis nesuprato, kad aš tikrai to nežinojau.

Ir skaudžiausia, kas vyko šiais metais yra tai, kad turėjau nuo visiškai 0 susikurti savo egzistencijos prasmę. Nes po „morkos iliuzijos" subliuškimo pasijutau visiškai beprasmė, bevertė, nulinės savivertės egzistencine klaida, nelabai suvokiančia, kam išvis gimiau ir ką dar turėčiau nuveikti šiame gyvenime.

Tai nutiko viena gražų vasaros rytą. Kaip perkūnas iš giedro dangaus. Atsibudau apimta nerimo, net psichozės – staiga pradėjau visko siaubingai bijot, atrodė, kad mane visi stebi ir juokiasi iš manęs. Kelias dienas neėjau iš namų, nes buvo apėmęs beprotiškas nerimas ir baimė visko, kas vyko ir apskritai buvo aplinkui. Išeit į gatvę buvo baisiausias dalykas, ką jau kalbėt apie ėjimą į darbą. Xanaxas tapo duona kasdiene... O tada ant lovos krašto prisėdo draugė depresija, kuri palaikė mane ten dar kurį laiką. Jautru rašyt, bet viskas buvo taip beprasmiška, kad net apsiverst ant kito šono skaudėjo.

Supratau, kad nebesusitvarkysiu pati viena, kad tai yra mano dugnas. Norėjau pati važiuot į Naująją Vilnią, bet gėdos jausmas, ką pagalvos žmonės (o taip, kiti žmonės! Tie patys, kurių gerų paskatų vedina ir atsidūriau tokioje būsenoje) buvo didesnis, todėl pasirinkau privatų specialistą. Žiūrint atgal nesuvokiu, kas per vidinė jėga mane sukoordinavo atlikti tuos veiksmus, nes atmintis daug ką blokuoja – taip jau sutverta mūsų pačių saugumui, kad sunkių dalykų savo gyvenime neatsimename. Bet galiu drąsiai pasakyti – pradėti psichoterapiją buvo vienas geriausių sprendimų gyvenime. Sėkmingai ją tęsiu ir tęsiu tiek, kiek reikės. Apie tai galėsiu daugiau papasakot kituose savo įrašuose, nes tai labai didelė atskira tema. Kaip ir koučingo sesijos, kurias pradėjau pas visiškai nerealią koučerę Justiną Stukaitę – šie žmonės padėjo man susigrąžint savivertę, gyvenimo džiaugsmą ir iš naujo adaptuotis sociume statant savo būvį ant vidinių, amžinų mano pačios pasirinktų vertybių, nebe tų, kurias įdiegė kiti. Dabar, kai ūmus periodas praėjo ir nebegėda apie tai kalbėti, galiu drąsiai pasakyti – tai privalėtų būti kiekvieno žmogaus pareiga. Nebūtina turėti didelių problemų, bet eiti pas specialistus (psichologą, koučerį, psichoterapeutą, psichiatrą) reikia kiekvienam dėl smegenų ir minčių higienos, kaip kad einate dantų higienos. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų – jaučiant atsakomybę už visą aplinką, su kuria kontaktuojate ir kuriai jūsų mintys, žodžiai ir veiksmai turi pasekmes.

Kai kažkas mano gyvenime iš esmės keičiasi, kažkodėl visuomet pakeičiu savo telefono ekraną. Tikriausiai tam, kad prisiminčiau dažiau kažką, kuo dabar gyvenu. Tada tai buvo toks užrašas „Today is gonna be a good day. And here's why: today you are at least you. And that's enough". Skamba baisiai liūdnai, bet taip tada jaučiausi. Viskas, už ko galėjau kabintis, tai įsitikinimas, kad šiandien aš bent jau aš.

Beje, įdomus dalykas – kai pradėjau garsiau apie tai kalbėti, paaiškėjo, kad labai daug žmonių jau eina pas psichologus, psichoterapeutus, koučerius, ir svarbiausia – tokie žmonės, kur atrodo, kad "jau su jais tai tikrai viskas gerai". Tikriausiai ir apie mane daug kas taip manėt, bet matyt tie, kuriems dėl kažkokių nepaaiškinamų priežaščių sunkiausia adaptuotis gyvenime, moka geriausiai maskuotis.

Tai buvo laikas, kai tiesiog turėjau išgyventi. Enough buvo atsikelti ryte ir nenumirti. Ne, ne tai kad kažką sau pasidaryti, tieisiog nenumirti. Nes realiai taip skauda sielą, kad atrodo žūsiu. Vakare sau padėkodavau, kad išgyvenau dar vieną dieną nenumirusi. Nes labai, labai norėjau gyventi. Supratau, kad pirmiausia turiu pradėti džiaugtis bent tuo, kad turiu galimybę egzistuoti. Kad apskritai kažkokia forma susikūriau šiame pasaulyje. O po to pakalbėsime apie gyvenimą, mažute.

Pradėjau dėkoti. Už viską. Atsikeliu ryte ir apsipilu ašaromis, kad egzistuoja šiltas vanduo ir šampūnas ir išiplausiu galvą. Kad spintelėje yra žolelių arbatos (psichoterapeutė patarė kuo labiau vengti stimuliuojančių, proto veiklą aktyvinančių medžiagų), kad nerealiai skanus kaimiškas kiaušinis iš Justės ūkio su Agnės kepta duonele, kad kažkas sukūrė tą nuostabią dainą, kurią turiu galimybę klausyt, kad medžiai už lango taip gražiai meta lapus, kad turiu sveikus tėvus, brolį, sesę, jų vaikus, draugus, kad turiu Manillą ir visą 50 žmonių nerealią komandą, kuri man leidžia dabar išgyvent savo skausmą ir neit į darbą. Taip ir raudojau iš dėkingumo kas rytą. Iš begalinio suvokimo, kiek daug gerų, mane mylinčių ir žmonių aplink yra, kokia aš svarbi ir reikalinga šiam pasauliui, kaip būtų negerai, jei išvis nebūčiau gimusi... Dabar irgi dėkoju, tik jau nebebliaudama, o su romia šypsena ir širdimi.

Manęs nebenustebinsite praktiškai niekuo, kas daugeliui dar padarytų didelį įspūdį – daiktais, statusais, pasiekimais, pinigais ir dar bala žino kuo. Paradoksalu, bet dabar kas labiausiai mane nustebina – atviras ir nuoširdus pokalbis apie gyvenimą ir bites. Kad ir kas tu bebūtum. Kas visada atrodė ranka pasiekiama. Tik nebe šiais laikais. Neberodykite to savo apsimestinio tobulumo pasauliui – visi žinome, kad už to slepiasi skausmas būti nepriimtiems, nemylimiems, blogiems. Būkite savimi, būkite autentiški. Juk daug lengviau gyvenime būti savimi, nei kuo nors kitu. Nebijokite būti pažeidžiami – tai yra žmogiška. Visi savo širdyse nešiojamės po kelis didelius kraujo krešulius. Visi turime vaikystės, jaunystės, suaugusio žmogaus traumų. Visi turime vienokių ar kitokių priklausomybių – kas nuo vyro, kas – nuo vaikų, kažkas darboholikas, kažkas alkoholikas, kažkas seksoholikas, kažkas rūko kaip kaminas, kažkas negali pabūt vienas nė valandėlės ir nuolat ieško kompanijos, kažkas perka kitą kelionę dar nepabaigęs vienos, kažkas sportuoja kasdien po 2 valandas, kad gautų endorfinų ir išlaikytų sixpacką, kažkas miega prie šaldytuvo, kažkas nuolat scrolina Ig feedą ir gyvena soc. medijoje... and that's ok! Visa tai – human being. Neatėjome čia būti tobuli. Svarbu suprasti, kodėl pasirinkai vieną ar kitą kelią. Susigyventi su savimi ir šiuo pasirinkimu ir atėjus laikui jį paleisti. Tiksliau tariant – pakeisti kita priklausomybe. Nes tai yra žmogiška. Būti netobulu žmogumi. 

Paskutinį metų rytą pasitikau palapinėje ant jūros kranto, saulėtekyje darant jogą, medituojant į pilnatį, kuri kabojo virš mano galvos. Kažkas visiškai naujo ir neįprasto. Ech, kiek dar daug nuostabių patyrimų manęs laukia! ???????? juk man dar tik 31, o aš jau pripažinau savo autentiškumą ir netobulumą. Dabar prasideda tikrasis gyvenimas! ????

2021 bus tikrai magiški. Pažadu ✨

Paskelbta: Sau 15, 2021
Paskelbta: BLOG'AS
Autorius: Rūta Merkytė

Palikti komentarą