Baleto artistė Beata Molytė: „Meilė sau – tai laiku sustoti ir įkvėpti oro”

Baleto artistė, pedagogė Beata Molytė iš savęs reikalauja daug. Į pirmąją baleto pamoką įžengusi vos penkerių, pripažįsta, jog iš tiesų šokti pradėjo tik sulaukusi 28-erių, kai suprato, jog scenoje jai svarbiausia – atskleisti, parodyti žiūrovui tai, kas viduje. Projekto „Pilna širdis“ heroje tapusi atlikėja, per savo karjerą girdėjusi begales aplodismentų ir liaupsių, išlieka labai žemiška: didžiausias džiaugsmas gyvenime jai yra sustoti, pakelti akis į dangų, įkvėpti ir pilnai pajusti dabarties akimirką.

Sėkmę lėmė charakteris ir prigimtinės duotybės

Kalbėdama apie pačią šokio karjeros pradžią, Beata Molytė šypsosi – baleto artistės likimas buvo užkoduotas dar negimus: jos besilaukianti mama labai troško, jog gimtų mergaitė ir būtent – balerina: „Vaikystėje, namuose vos išgirdusi muziką, imdavau šokti, ieškodavau progų užsidėti sijoną, sugalvodavau įvairių scenarijų, įsivaizdavimų, fantazijų. Tuo metu turėjau galimybę pakankamai dažnai lankytis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, nes viena iš mamos draugių dirbo ten. Svajonė šokti gimė pamačius P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“. Žinoma, kai tu esi vaikas, viskas atrodo be galo gražu, tokia lengvumo iliuzija – kostiumų grožis, laikysena, atsistojimai ant puantų, sukiniai, o to realaus šokio technikos sunkumo nesuvoki“, – svajonės gimimą prisimena Beata.

„Šokio mokytis pradėjau saviveikliniame būrelyje, klasėje buvau viena gabesnių, mokytoja pastebėjo mano talentą ir pasiūlė stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, baleto skyrių. Iki šiol labai gerai atsimenu, kaip amžiną atilsį tėtis mane vedė į atranką. Tuo metu, norint įstoti į mokyklą, reikėjo praeiti didžiulę atranką, kuri truko dvi dienas. Tą dieną, kai dalyvavau, iš 30 pretendenčių mokytis priėmė tik dvi: mane ir dar vieną mergaitę“, – apie pasirinktą konkurencingą specialybę kalba atlikėja. – „Dabar, kai jau pati esu baleto mokytoja, matau, koks svarbus charakteris šioje profesijoje. Aš buvau labai užsispyrusi, turėjau didelį troškimą ir darydavau tol, kol man gausis. Ir prie viso to dar turėjau ir prigimtines duotybes šiai meno rūšiai: faktūrą, ilgas rankas, žingsnį – tuos vadinamus duomenis“.

„Žinoma, nebuvo lengva, buvo ir lūžis devintoje ar dešimtoje klasėje, kai maniau, jog viskas – paragavau ir man gana, bet tai natūralu. Mama įkalbėjo mokytis toliau. Po kurio laiko viskas susigulėjo – supratau, kad šokis yra tai, ką moku geriausiai ir tas didelis noras niekur nedingęs. Aš buvau labai užsispyrusi, vedina savo svajonės galėjau dirbti viena su savimi. Jei matydavau, jog kažko trūksta, reikia geriau, galėdavau likti viena salėje ir mokytis. Pamenu, reikėdavo atsisėsti į špagato pozą, tai, būdavo, namuose uždarau miegamojo duris, mamai jau palinkėjus labos nakties, atsisėdu į špagato pozą ir miegu. Matyt, buvau „susirgusi“ baleto liga ir gyvenau tik tuo“, – apie svajonės kainą dalijasi balerina.

Šokis leidžia geriau pažinti save

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna akimirkų, kurios priverčia atsisukti į save, į savo gelmę. Baleto šokėja, sako, jog jai kurti ryšį su savimi leidžia būtent savirealizacija per šokį: „Aš manau, jog saviraiška kiekvienam žmogui be proto svarbi. Tad esu labai dėkinga gyvenimui, nes jaučiuosi save atradusi, o tokia laimė pasitaiko ne kiekvienam. Aš manau, kad per darbą ateina labai daug supratimo apie save, nes scena – kaip ir gyvenimas, ir scenoje tu meluoti negali. Žinoma, prie to kas aš esu dabar, kuo tapau, labai daug prisidėjo nuostabi mokytoja Anželika Cholina. Šokyje man buvo itin svarbu kokybė, bet aš negalvodavau apie vidų, ką aš noriu tuo pasakyti, o dėka nuostabių mokytojų, kurie su manimi dirbo, man pavyko sujungti vidų su technika“.

„Žiūrint iš dabarties taško, manau, kad technika netgi nueina į antrą planą, stebint kitus atlikėjus ir save, man svarbiau žinutė, kurią transliuoja pasirodymas. Manau, pasaulio jau nebenustebinsi aukščiau pakėlęs koją, ar susukęs vienu piruetu daugiau, bet atskleisti, kas yra viduje, pavyksta ne kiekvienam, tai yra labai subtilu“, – dalinasi beveik du dešimtmečius Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje praleidusi Beata. – „Aš labai gerai prisimenu tą momentą, kai aš šokau viename spektaklyje, man rodos, tai buvo J. Strausso „Žydrasis dunojus”, nulipusi nuo scenos sėdėjau grimo kambaryje ir jaučiau, kad kažkas įvyko. Valydama makiažą bandžiau suvokti, kas tai, ir supratau, kad tądien man buvo svarbiausia, kad žiūrovas mane suprastų, kad pavyktų atskleisti, tai, kas mano viduje. Iki šiol sakau, kad iš tiesų pradėjau šokti, kai man suėjo 28-eri, nes tada ėmiau šokti vidumi”.

Meilės sau pamokos

Pasidomėjus, ką talentingajai artistei reiškia meilė sau, Beata neslėpia, jog jai tai nėra lengva tema: „Esu mokytoja ir kai stebiu jaunus žmonės, suprantu, kad mūsų nemokė taip mylėti savo kūno ir jo tausoti, kaip tai daroma dabar. Mes tiesiog privalėjome eiti, daryti, rodyti rezultatą. Buvo momentų, kai jausdavau, kad lyg išdalinu save, o pačiai resursų nebelieka. Bet laikui bėgant supratau, kad reikia mylėti save, kad neverta eikvoti energijos tam, kam to visiškai nereikia, pavyzdžiui, kitų žmonių nuomonėms. Vieni mane mato vienokią, kiti – kitokią, tie kurie pažįsta, matyt, mane apibūdintų dar visai kitaip. Bet man pačiai tai jau nebėra taip svarbu. Kai tai supranti, tada savaime atsiranda balansas, ta vidinė ramybė.”

„Manau, reikia prisiminti, jog viskas eina ir praeina, o tai, ką turime, – tai ši akimirka: tik čia ir dabar. Tuomet minčių amplitudė tiesiog skrieja, tu eini, darai, džiaugiesi, gali kelti akis į debesis, į dangų, į tolį, į medžius. Nes mes kartais tiesiog darom darom ir nieko nebematome. Bet verta susimąstyti: o kada aš pats? Ar turiu kada sustoti ir tiesiog įkvėpti, apsižvalgyti aplink? Pats didžiausias džiaugsmas, kai ryte atsikėlęs gali sau leisti atsigulti ant šlapios, rasotos žolės ir žiūrėti į dangų. Nes kada tu tą darei? Galbūt niekada? Galbūt tai pirmas tavo kartas? Mes turim tokias dovanas, tiesiog apie jas pamirštame – galim matyti spalvas, girdėti garsus, liesti, jausti”, – jautriais pastebėjimais apie gyvenimą dalijasi 43-ejų baleto šokėja ir mokytoja Beata Molytė.

„Pilna širdis“ – projektas, kviečiantis drąsiau ir dažniau žvelgti į savo vidų. Neretas esame pratę save suvokti per mus supančią aplinką bei jos formuojamus lūkesčius ir nesustojame pamąstyti: kas iš tiesų mus džiugina, motyvuoja ir įkvepia gyvenimui pilna širdimi? Projekto iniciatoriai – natūralios kosmetikos prekės ženklo „Manilla“ kūrėjai – pasakodami tikras ir ypatingas skirtingų herojų istorijas skatina savo bendruomenės narius drąsiai kurti autentišką, besąlyginės meilės sau pripildytą kasdienybę ir leidžia kiekvienam pajausti, kokios įgalinančios gali būti skirtingų žmonių patirtys.